CMR konvencija – dar 1956 metais Ženevoje nustatyta tarptautinio krovinių gabenimo sutartis ir jos sąlygos. Pagal šį dokumentą yra numatomos sankcijos, pretenzijos ir kiti krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo ypatumai. Tai – pagrindiniai ir bene svarbiausi kiekvieno vežėjo atsakomybės pagrindai.

CMR konvencijos pretenzijos gali būti pačios įvairiausios. Visgi, tendencijos, dėl ko yra kvestionuojami įvairūs užsakymai bei krovinių pristatymo, siuntimo ar gavimo situacijos šiuo metu yra gana aiškios bei panašios.

Dažniausiai susiduriamos CMR konvencijos pretenzijos yra susijusios su:

• krovinio praradimu jį gabenant;
• krovinio sugadinimu transportavimo metu (jį vežant, stabdant transporto priemonę ir pan.);
• vėluojančiu krovinio pristatymu (nesilaikoma sutartyje numatytos datos arba termino).

Kartais vežėjai gali apsiginti: tokiu atveju CMR konvencijos pretenzijos būna paneigiamos, įrodžius, jog krovinio sugadinimas ar nepristatymas numatytais terminais ir sąlygomis yra paveiktos ne dėl vežėjų, bet dėl kitų sąlygų. Deja, tokių atvejų nagrinėjimas atima daug laiko ir pastangų, nors jų dažnumas pastaruoju metu vis labiau didėja.

Bene dažniausiai sulaužomas susitarimas, dėl kurio vežėjams dažnai tenka atsakyti yra laikas. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktą, vežėjas yra atsakingas už prekių pirstatymą nustatytu terminu nuo to momento, kai priėmė krovinį vežti iki jo perdavimo gavėjui momento. Ir nors už krovinio praradimą ar pristatymą nelaiku yra atsakingas vežėjas (nebent sutartyje numatyta kitaip), visgi įrodyti, kad krovinys buvo pristatytas nesilaikantis CMR konvencijos sąlygų turi pats ieškovas.

Nelaimės atveju, vežėjas privalo atlyginti žalą arba užsakovui sumokėti pinigų sumą, kaip delspinigius, jog krovinys nepasiekė kliento nustatytu laiku.